Žmogus mašina

Žmogus-mašina mūsų visuomenėje yra natūralus dalykas. Toks natūralus, kad priimamas lyg tai būtų taip pat organiška ir natūralu, kaip miegas, seksas, maistas ir gėrimai. Galbūt dėl to mes nejaučiama, kaip pamažu tampame kiborgais – kibernetiniais organizmais, kuriuose mašinos yra įmontuotos.

Nesusimąstome, kad šiuolaikinis mokslas dirba tik su 3 sritimis

  1. bando pažinti tai, kas yra už planetos ribų – kosmose
  2. bando sukurti galingesnius, protingesnius ginklus žmogui kovoje prieš kitą žmogų
  3. bando sukurti mašinas ir informacinius laukus, kurie padėtų žmonėms gyventi patogiau, geriau, ilgiau, paprasčiau ir t.t.

Kai kurie pirmosiose dviejose srityse padaryti atradimai po kurio laiko pritaikomi trečiajai sričiai, todėl vėl viskas sueina į vieną tikslą – padaryti žmogų tobulesnį, nei jis yra iš tikrųjų.

Aš esu žmogus-mašina. Esu toks ne vienas. Tokiu kaip aš yra 99,99% visų Žemės gyventojų. Kas tie 0,01%, paklausite? Tai vis dar atrandamos pirmykštės gentys Amazonės džiunglėse ir Afrikos dykynėse, kurios nepažįsta mechaninio sutvėrimo, naudojasi savo rankomis padarytais įrankiais reikalingais maistui susirasti ir apdoroti. Jų greitai nebeliks, nes mes niokojame jų gyvenamąją aplinką ir juos tyrinėjame savo kamerų objektyvais, skraidydami virš jų sraigtasparniais ir gindamiesi daktarines disertacijas, kurių rašymui sunaudojame tiek popieriaus, kuriam padaryti tenka iškirsti visą arą jų džiunglėse esančių medžių…

Aš nenoriu būti laukinis, tai ne man, tačiau nenoriu suvokti savo priklausomybės mašinoms kaip visiškai natūralaus dalyko. Mašina nėra natūralu. Mašina yra svetimkūnis gamtoje, pažeidžiantis ekologinę pusiausvyrą. Nepritariu tiems žmonėms, kurie radikaliai atsisako visų mašinų teikiamų malonumų ir išeina gyventi į miškus be nieko. Tai tas pats kaip cirke užaugintą liūtą paleisti į safarį Kenijoje. Jis paprasčiausiai neišgyventų, nes tai trečios kartos cirko artistas, nemokantis medžioti ir bendrauti su laukine aplinka. Mauglių ir tarzanų scenarijus irgi netinka, nes gamtoje gimęs žmogaus-mašinos vaikas vis tiek turės vystyti santykius tiek su gamta, tiek su mašinų pasauliu, o tai sukels labai daug nesusipratimų ir neaiškumų gyvenime…

Kiberorganizmai mano pasaulyje atsirado dar 2000 metais, kai mokiausia pagal ERASMUS programą Utrechto Universitete Olandijoje. Ten Moterų studijų fakultele lankiau vieną puikų kursą apie Seksualumą ir kiberpankus. Viskas buvo verčiama per seksualumo ir seksistinių stereotipų prizmę kine ir literatūroje, tačiau pastaruosius 10 metų mokslas pažengė tiek, kad tada sapalionėmis atrodžiusios tam tikrų mokslininkų teorijos dabar atrodo ranka pasiekiamos, o kai kurios jau ir išsipildė. Kalbu apie prietaisus, leidžiančius valdyti kompiuterį mintimis, minčių skaitymą, jau nekalbant apie implantus neįgaliems žmonėms (naujausias medicinos mokslo pasiekimas – persodintas VISAS donoro veidas). Norėčiau Lietuvai pateikti keletą savo svarstymų ir pamąstymų (mokslinių darbų analizei nelabai turiu laiko) kiborgų temomis. Tikiuosi, kai kas atkreips į tai dėmesį ir pagalvos, kur mes einame.

Aš – internetinis Marius Kuitniauskas, blogeris ir žmogus, kurio gyvenimą mašinos darų daug įdomesnį, o kartais – nuobodesnį…

Kiborgas – šiuolaikinis žmogus

Jei staiga dingtų visa elektronika, o mechanizmai surūditų ir nustotų suktis, civilizacija žlugtų per savaitę po didžiulio pasaulinio chaoso. Įsivaizduokite save be mobilaus telefono, radijo, automobilio ar net danties implanto… Viskas, neišgyventume, nes esame priklausomi nuo mechanizmų ir mašinų.

Žmogus mašinas kūrė paskutiniuosius 5000 metų. Mašinos buvo kuriamos tam, kad padėtų žmonėms statyti, keliauti ir patogiau gyventi. Mašinos 4900 metų gyveno šalia žmogaus, bet pastaruosius 100 metų jos pradėjo gyventi mumyse – žmonėse. Taip, jos gyvena ir dirba mūsų viduje. Be jų mes nesugebėtume išgyventi… Taip tampame kibernetiniais organizmais – kiborgais.

Šiame tinklaraštyje pabandysiu paaiškinti, kas tie kiborgai yra ir kaip jie keičia mūsų gyvenimą.