Vanduo – vienas iš tų kasdienių dalykų, apie kuriuos retai susimąstome, kol nepradedame jausti jo poveikio. Įsigijus namus su nuosavu gręžiniu ar šuliniu, atsiveria naujas pasaulis, kuriame vandens kokybė tampa asmenine atsakomybe. Natūralu, kad kyla klausimas: ar vandens minkštinimo ir nugeležinimo filtrai yra tiesiog brangus priedas, ar protinga investicija į savo sveikatą ir namų ilgaamžiškumą? Atsakymas, kaip dažnai nutinka, priklauso nuo aplinkybių, tačiau praktika rodo, kad daugeliui individualių vandens šaltinių savininkų tai yra itin aktualu.
Pirmiausia, svarbu suprasti, kuo skiriasi vanduo iš gręžinio nuo to, kurį gauname centralizuotai. Požeminis vanduo, keliaudamas per skirtingus geologinius sluoksnius, natūraliai prisisotina įvairių mineralų ir cheminių junginių. Dažniausiai Lietuvoje susiduriame su dviem pagrindinėmis problemomis: padidėjusiu kietumu ir per didele geležies koncentracija.
Kietumas – tai terminas, apibūdinantis didelį kalcio (Ca2+) ir magnio (Mg2+) druskų kiekį vandenyje. Nors šie mineralai nėra kenksmingi sveikatai (atvirkščiai, jie netgi naudingi), buityje jie sukelia nemažai rūpesčių. Kieto vandens palydovas – kalkių nuosėdos. Jos kaupiasi ant arbatinukų, kavos aparatų kaitinimo elementų, dušo galvučių, maišytuvų. Šios nuosėdos ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir veikia kaip izoliatorius, verčiantis prietaisus, pavyzdžiui, vandens šildytuvus (boilerius) ar skalbimo mašinas, naudoti daugiau elektros energijos tam pačiam rezultatui pasiekti. Ilgainiui tai lemia greitesnį prietaisų gedimą ir didesnes remonto išlaidas. Be to, kietas vanduo sausina odą ir plaukus, o muilas bei skalbimo priemonės jame prasčiau putoja, todėl jų sunaudojama daugiau. Vandens nukalkinimo filtras, veikiantis jonų mainų principu, šias problemas efektyviai išsprendžia, pakeisdamas „kietuosius“ kalcio ir magnio jonus „minkštaisiais“ natrio jonais.
Kita opi problema – geležis (Fe). Jos perteklius vandeniui suteikia nemalonų metalo prieskonį ir specifinį kvapą. Tačiau didžiausią galvos skausmą sukelia vizualinis poveikis: ant vonios, kriauklės ir kitos santechnikos atsiranda rudos, sunkiai nuvalomos dėmės. Skalbiant baltus drabužius, jie ilgainiui įgauna gelsvą ar pilkšvą atspalvį. Geležis taip pat skatina koroziją vamzdynuose ir gali tapti terpe specifinėms bakterijoms, kurios vamzdžių viduje sudaro gleivėtą bioplėvelę. Nugeležinimo filtrai, priklausomai nuo geležies tipo (dvivalentės, trivalentės ar organinės), oksidacijos ir filtravimo būdu pašalina šį perteklių, grąžindami vandeniui skaidrumą ir neutralų skonį.
Taigi, ar filtrai yra privalomi? Griežto reikalavimo nėra, tačiau sprendimas turėtų būti pagrįstas faktais. Pirmas ir svarbiausias žingsnis – išsamaus vandens tyrimo atlikimas akredituotoje laboratorijoje. Tik žinodami tikslius vandens parametrus – kietumą, geležies, mangano, amonio koncentraciją, pH ir kitus rodiklius – galėsite priimti racionalų sprendimą. Kartais pakanka tik vieno tipo filtro, pavyzdžiui, minkštinimo, o kartais reikalinga kompleksinė sistema, apimanti ir nugeležinimą, ir mechaninį valymą.
Investicija į vandens filtrus atsiperka ne tik finansiškai, saugant brangią buitinę techniką ir mažinant išlaidas energijai bei buitinei chemijai, bet ir pagerina gyvenimo kokybę. Skaidrus vanduo be nemalonaus kvapo, švelni oda po dušo ir spindinti santechnika – tai komfortas, kurį įvertins kiekvienas. Todėl vandens filtrai nėra prabanga, o veikiau apgalvotas ir praktiškas sprendimas, užtikrinantis ramybę ir komfortą jūsų namuose.
Parašykite komentarą